Kiekvieną dieną vaikai suvalgo bent jau riekelę duonos. Paprasčiausiai paima į ranką, kanda kąsnelį, kramto, žino, kad tai duona. Kasdieninė duona. Šventa duona. Duona nupirkta parduotuvėje.
Ne, ne visada buvo taip paprasta nusipirkti. Reikėjo didelius darbus nudirbti, kad duona ant stalo atkeliautų. O ir tuos darbus nudirbus ne visada duonos ilgam užtekdavo. Todėl verta išmokyti gerbti duoną, ją tausoti. Ir dabar duoną užauginti ne taip paprasta, nors žmogui ir padeda mašinos, daug laiko ir darbų atlikti reikia.
Prienų Krašto muziejuje priešmokyklinio ugdymo „Pasakorių“ grupės ugdytiniai kepė duonelę. Edukacinė programa „Duonos kelias iki stalo…“ nukėlė vaikus kelioms valandoms į senuosius laikus ir leido patiems pereiti tą ilgą ir sudėtingą kelią, kuriuo šventa vadinta duona nukeliaudavo nuo rugių lauko iki stalo. Smalsios akutės stebėjo kiekvieną trobos šeimininkių judesį. „Pasakoriams“ viskas įdomu: pajusti molinės krosnies šilumą, įkvėpti duonos raugo kvapo, pamalti girnomis, susipažinti su senoviniais buities bei žemės ūkio rakandais.
Didžiausią įspūdį paliko pats duonelės kepimas. Kiekvienas, gavęs po nedidelį tešlos gabalėlį, susiformavo savo duonelę, kurią pasižymėjo raide, brūkšneliu, kad savąją galėtų ir iškeptą atpažinti.
Kad laikas, belaukiant, kol duonelė iškeps, neprailgtų, berniukai pabuvo rugių sėjėjais, o mergaitės – pačiomis gražiausiomis rugių pjovėjėlėmis. Mokėsi pjauti rugius.
Iškepta duonele dar ilgai gėrėjosi, kvėpino ją.